Pareigingos sielos moters gedėjimai Alytaus naujienos

Pareigingos sielos moters gedėjimai

alytaus

Devyniolika metų - netoli mirties

Stasės sodyba netoli plento, kuriuo zuja ir zuja transporto priemonės. Gražiai prižiūrimi pastatai apjuosti medžių ir krūmų žalumos. Ilgas virš šimto kvadratinių metrų turintis gyvenamasis namas šviečia nauju stogu, bet tvoros - medinės, todėl tokios gražios, mat dažnam primena vaikystės namus. Šeimininkė sako, kad namui šiemet lygiai 100 metų. Čia anuomet buvo Kružiūnų mokykla.

Kai Stasė iš netoliese esančio Aleksandravos kaimo į šį kiemą atitekėjo, mokykla jau buvo iškelta. Бет діделіаме ім'я buvo tuomet vadinamųjų kvartirantų.

Gražių veido bruožų moteris sako, kad labai jauna pamilo savo vyrą Vytautą, aštuoniolikos už jo ištekėjo. Trisdešimt devynerių tapo našle, vyras mirė trūkus aneurizmai. Po ketverių metų mirė ir sūnus, vos šešiolikos sulaukęs.

„Motinoms skaudžiausia savo vaikus laidoti. Jis sirgo inkstų nepakankamumu, keletą metų gyveno su persodintu inkstu. Per šešerius jo sirgimo metus dažnai ligoninėje prie jo man teko budėti, po keturis mėnesius be pertraukos. Buvo nuovokus ir protingas berniukas. Turbūt iki mirties mano ausyse skambės jo klausimas: „Mamyte, sakyk, kiek dienų aš dar gyvensiu?“ Ar gali būti motinai skaudesnis klausimas?

Gydytojai yra man sakę, kad su tokia patirtimi vaikai anksčiau subręsta. Turbūt visas ašaras išverkiau, kai ant mano rankų užgeso jo gyvybė “, - atvirauja Stasė.

Dažnai jį mena, į nuotrauką pasižiūri, ypač Kalėdų ir Velykų dienomis prisiminimai grįžta. Jam būtų jau per penkiasdešimt, pagalvoja mama, kad gal kitaip jos gyvenimas iki šiandien būtų susiklostęs.

Lygiai 39-erių, kaip ir ją, jos vienturtę dukrą Rasą irgi ištiko našlės dalia. „Tarsi užprogramuota: aš jauna ir ji jauna likome našlėmis“, - tarsteli moteris.

Staselė - pokario vaikas, kaip ir daugelis gyveno didelėje šeimoje. Devynerių būdama mirė jos sesutė, likęs ketvertas vaikų užaugo ir gyvi iki šiandienos.

„Seniau vaikai nebuvo dyki, ir aš dirbti pradėjau nuo dvylikos. Kiek ūgtelėjus jau mamą kolūkyje pavaduodavau. Ji jau seniai mirusi, irgi kančiose. Tėvukas Alfonsas Bunevičius iš šio pasaulio mano vienuolika metų slaugytas iškeliavo būdamas 97-erių. Nors buvo labai sunkus ligonis, man niekada nebuvo kilę minčių atiduoti jį valdiškų namų slaugai. Esu įsitikinusi, kad tik savas žmogus žino, kaip reikia paliegusį žmogų žiūrėti, kokiu maistu maitinti. Gal tik jo kančias pratęsi, bet tavo sąžinė lieka rami, kad padarei visa, kas nuo tavęs priklauso “, - teigia Stasė.

Jos tėtis buvo veterinarijos specialistas, tad visiems kaimo žmonėms reikalingas, visiems be išimčių stengėsi padėti, naktimis kėlėsi ir į pagalbą skubėjo. Pašnekovė ne kartą tarstelėjo, kad visuomet buvo ir yra gerų žmonių, tik ir pačiam reikia būti geram. Kaimo žmonės labai padėjo jai laidojant tėtį.

Kai Stasė prie gulinčio tėvuko ištisas paras budėdavo, sulaukdavo daug paguodos žodžių, nors niekada nesiskundė, kad sunku. Atsakydavo, kad sunku tam, prie kurio 24 valandas šokinėti reikia. Jai niekuomet net minčių nekilo, kad kažkas kitas gali ją pavaduoti.

Šį pasaulį jau paliko ir abu vyro tėvai, ligos jų į lovą nepaguldė, ilgai rūpintis jais nereikėjo. Jau nebėra ir septynių jų vaikų, tiek rado čia atitekėjusi. Tačiau jų anūkai kelią į šiuos namus žino, atvažiuoja.

Gauname naštą, kurią gebame panešti

„Apie antrą santuoką niekada negalvojau, man tai nerūpėjo, įvairius darbus dirbau kolūkyje, stengiausi dėl dukros, kad ją išmokyčiau. Ir niekas man nesipiršo, matyt, peršasi toms, kurios antrųjų pusių ieško. Buvau ir išlikau pareigos žmogus. Prabėgo tiek metų, bet džiaugsmo būta ne tiek daug. Galbūt laimingiausia buvau, kai dukra išsvajotus mokslus studijavo, kai juos baigė. Man neliko laiko nei mezgimams, nei audimui “, - pasakoja Stasė, visą save atidavusi kitiems, kad jie jaustųsi geriau.

Ją žmonės myli. Visiškai svetimiems kvartirantams apsigyvenus jų namuose, užsimezgę nuoširdaus bendravimo ryšiai išliko iki šių dienų. Mama su dviem suaugusiomis dukromis dažna viešnia, ypač per didžiąsias šventes.

Yra kam ją pas daktarus nuvežti: jei negali dukra, nuveža kaimynas Romas, posseserės vyras, tereikia moteriai tik užsiminti. Kursuoja ir автобуси, bet šiuo metu Stasė baiminasi važiuoti juo, sveikata šiek tiek pablogėjo. Net svarsto, ar imsis pyragų kepimo, abejoja, ar ras tiek stiprybės jiems išminkyti. Bet aišku, kad pyragai šiuose namuose Velykų dieną kvepės, juk kasmet buvo kepami. Gal net ir giros naminės rasis. Juk svečių tikrai nemažai sugužės.

Stasės prašome nors trumpai prisiminti anuometes Velykas. „Jų laukdavome dėl kiaušiniavimo, nes visokių parsinešdavome. Великос по гріжто паснінко буво лабай міелас лайкас. Beveik kiekvienas kiemas skersdavo kiaulę, mėsiškų patiekalų prigamindavo. Visi visko turėjo, parduotuvėse pirko tik pipirų, druskos, razinų pyragui, o miltų ir pirko, ir savų pasimaldavo, giros darydavo tokios, nuo kurios girtų nebūdavo. Gamino ir silkių, žuvies patiekalų “, - Мена Стасе.

Ne visuomet jai pavyksta nuvykti ir į Punios bažnyčią. Bet kad ir nenueina, kaip mamos pamokyta, pasimeldžia namuose, malda ramybės suteikia. Dažnai su kaimynėmis susieina, kava ar arbata pasivaišina, aišku, neapsieinama be pyragų, dažnai kalba pradedama apie ligas, nes visos jau garbaus amžiaus. Pavasariais daugiau randasi pasikalbėjimų apie tai, ką jau laikas sėti. Balandžio pabaigoje beveik visada bulves sodindavo, ar iš šio laiko neiškryps šiemet, sako, dar neaišku, Dievas žino, kaip bus su drėgme. Ežiose pirmieji sukišami свогоūnai, pasėjamos morkos, krapai, špinatai.

„Aš dar pasikartosiu, kad ir šiandienos kaimuose daug gerų žmonių gyvena. Mano kaimynas Romas Kisleravičius žiemomis visuomet ir man kelią nuvalo be jokio atlygio. Jis man žemę išdirba, net nematau kada. Сенюнас Гінтаутас Лаукайтіс візуомет падаро тай, ко прашомас. Kai pernai mūsų sodybą sėmė, padėti seniūnas ėmė, ir tą kelio ruožą, kurį nuplovė, atkūrė “, - džiaugiasi kružiūniškė.